Molis mano gyvenime atsirado labai anksti – man buvo vos ketveri, kai pirmą kartą paliečiau jį rankomis ir nulipdžiau švilpuką. Iki šiol prisimenu tą jausmą – tikrą stebuklą, kad iš paprastos žemės gali gimti daiktas. Ne bet koks, o gyvas, skambantis, turintis formą ir paskirtį.
Paauglystėje ir studijų metais keramika tapo ne tik kūryba, bet ir mano
savarankiškumo pradžia. Ji padėjo man atsistoti ant kojų – susimokėti už
studijas, pradėti gyventi savarankiškai, kurti savo kelią. Molis tapo ne tik
medžiaga, bet ir galimybe.
Vėliau pasirinkau verslo studijas ir įkūriau savo verslą. Daug metų kūriau
struktūrą, stabilumą, sprendžiau praktinius ir finansinius klausimus. Po
daugiau nei dvidešimties metų, kai gyvenimas įgavo tvirtą pagrindą, aš
sąmoningai grįžau prie keramikos. Ne todėl, kad reikėjo. O todėl, kad tai – mano įkvėpimas ir pašaukimas.
Šiandien keramika man yra patirties, disciplinos ir kūrybos sintezė. Kiekvienas
kūrinys gimsta iš ilgamečio ryšio su medžiaga, iš supratimo apie formą, funkciją
ir estetiką. Man svarbu ne tik grožis, bet ir kokybė, ilgaamžiškumas,
autentiškumas. Kuriu tam, kad paprasti daiktai taptų ypatingais. Kad namuose atsirastų daugiau jaukumo, ramybės ir prasmės.
Rūta
Pašilytė, keramikos studijos Clay Ground kūrėja ir įkūrėja